Vertriebsbüro in Frankreich

Jau daugiau nei 20 metų gyvename Larzaco papėdėje.
Nuo 2010 m. mūsų biuras „direktemang“ įsikūręs viršuje.

„DER LARZAC“ septintajame dešimtmetyje buvo mitas, siejamas su regionu, kuris savo atokumu ir laukiniu grožiu labiausiai primena Švabijos Albą. Tačiau kadangi Larzake negyvena švabai, o revoliucijos grėsmę patiriantys prancūzai, jo istorija taip pat nėra palyginama su švabų išdaiga; greičiau 1999 m. jo istorija tapo rimta realybe, kai Millau buvo išardytas „McDonald’s“.

Larzac, esantis beveik 800 metrų aukštyje, yra vienas iš daugybės plokščiakalnių Prancūzijos pietvakariuose, maždaug 3 valandų kelio automobiliu nuo Barselonos. Čia prasideda skambus ispanų kalbos „R“ tarimas. Gegužę kvapą gniaužiančios grožio orchidėjos užklosto kelkraščius ir akmeningas ganyklas, o iš čia kilęs ir visame pasaulyje žinomas „Roquefort“ sūris.
Rūko apgaubtos lapkričio dienos viduryje vasaros čia nėra retenybė. Taip pat ir spindinčiai mėlynas dangus atkakliame vasario mėnesėje. Per kelias sekundes susidarančios lietaus sienos gali išvaikyti jau kelias dienas trunkančią vasaros kaitrą. Greičiau nei spėjate pagalvoti, dulksna virsta sniegu, ir akimirksniu net avys priešais biurą paslysta ant ledo.

Šios vietovės žmonės yra saviti, uždari, išdidūs ir darbštūs. Gabūs vaikai anksčiau eidavo į kunigų seminariją Rodeze, o kiti, kaip ir visada, sekė šeimos tradicijomis – tapdavo piemenimis, žemės ūkio darbininkais, dirbdavo Roqueforto rūsiuose arba, jei reikėdavo, tapdavo niekuo vertomis sielomis „Grande Café“ ar „Chez Albain“.

Šiandien viskas atrodo šiek tiek kitaip. Galbūt pavyks rasti darbą prie Millau viaduko, turizmo sektoriuje arba „vis dėlto kažką“ Roqueforte.
Tik viena dalis išlieka nepakitusi: galiausiai kiekvienas džiaugiasi, kai vaikai ir anūkai susiranda darbą tolimajame Paryžiuje ir taip baigiasi vargingas gyvenimas skurdžiame Aveyrono departamente (bent jau savo šeimai). Vertinga žinoti, kad didžioji dalis Paryžiaus bistro priklauso „emigrantams“ iš Aveyrono. Vietinė virtuvė garsėja puikiu vardu, nes beveik nepaliestas kraštovaizdis teikia gyvybiškai būtinus produktus, kurie šiandien tapo prabanga: baravykai, kaštainiai, avies sūris, ėrienos mėsa, miško uogos ir laukiniai produktai.

Plokščiakalnė jau šimtmečius yra nušluota vėjų. Čia nėra medžių, tik žemi krūmai. Todėl čia nėra ir derlingos žemės, tik akmenuotos vietovės. Niekas neapsaugo, niekas nėra apsaugotas. Vėjas švilpia mums į ausis, verčia ašaras į akis ir visus gyvus padarus bėgti į tvartą ir namus.

Kai septintajame dešimtmetyje Prancūzijos vyriausybė ieškojo vietų karinėms pratyboms, jos mintyse greitai iškilo Larzacas. Tai buvo apleistas regionas, kurio žemės nuosavybė dažnai priklausė tik vaikams ir anūkams, gyvenantiems toli, didmiesčiuose. Čia gyvenantys ūkininkai vos galėjo išsilaikyti, priklausydami nuo didžiųjų „Roquefort“ pramonės pieno perdirbimo įmonių.
Taip tai matė tuometiniai protestuotojai.
Praėjus 30 metų, jų vizija apie nepriklausomą žemdirbystę vietoje tapo matoma ir „įsigyjama“ ekologiškų produktų parduotuvėse. Bet apie tai – vėliau.

Kaip tai dažnai būna gyvenime, jau tuomet buvo keletas ūkininkų, kurie nenorėjo toleruoti jau esamos karinės zonos plėtros. Valstybės plane buvo numatyta, kad visas Larzacas turėtų tapti karine uždrausta zona. Per „mirties treniruočių stovyklą“ („champ d’entrainement pour la mort“) nebebūtų galima pravažiuoti, o reikėtų važiuoti dideliu lanku aplink ją.
Tačiau didžiausias rūpestis buvo tai, kad natūrali teritorija turėjo virsti karine zona.

Dar nespėjęs susivokti La Cavalerie kaimo gyventojai ir likusi gyventojų dalis, Paryžius jau buvo įsigijęs nemažai žemės ir tapo pagrindiniu šios nepaliestos gamtos teritorijos savininku. Tačiau ne tam, kad ją išsaugotų, o tam, kad ją pertvarkytų į karo zoną.

1971 m. prasidėjo legendinė mobilizacija – 1968-ųjų judėjimo uodega. Šimtais žmonių susirinko Larzake, nakvojo palapinėse, įkūrė protestų kaimą ir užėmė žemę. Žmonės pasilikdavo tiek, kiek turėjo pinigų ar atostogų, o kai kurie – kol pasipriešinimas įsitvirtino. Vokietijoje mes uoliai dalyvavome demonstracijose už „laisvą Larzacą“. Kietasis branduolys, vadinamieji „Larzaco pendleriai“, reguliariuose informaciniuose vakaruose mus supažindindavo su naujausiais įvykiais.
Aš pats buvau pačiame įvykių sūkuryje, tuomet gyvenau Heidelberge, nors (tiesą sakant) nelabai žinojau, kur gi tas Larzacas yra. Tuometiniame gyvenimo kontekste Pietų Prancūzija atrodė kaip tolimas nuotykių kelionės tikslas.
Tokiems pasekėjams kaip aš likimas, matyt, buvo paruošęs ryžtingesnį planą. Ir taip aš atsidūriau čia – greičiausiai esu paskutinis Heidelbergo iniciatyvos „Už laisvą Larzacą“ likutis.
Vadovaudamiesi Larzako devizu „Už laisvą gyvenimą“ daugelį metų sukiojome galvas ir triūsėme, investavome didžiulį pasitikėjimą ir darbo jėgą į savarankišką egzistenciją, ir šitame savitame kraštovaizdyje su jo užsispyrusia istorija mums pavyko žengti laisvės žingsnį.

Tačiau mes ne vieninteliai – istorija tęsiasi:
iki 1981 m., kai buvo atsisakyta karinės bazės plėtros projekto, Prancūzijos valstybė buvo supirkusi 6 300 ha žemės, išsibarsčiusios per 12 savivaldybių. Tuo tarpu – po 10 metų kovos – daugelis Larzako demonstrantų ir pasipriešinimo dalyvių čia įsikūrė, susirado darbą Millau mieste (pavyzdžiui, Michèle Vincent tapo miesto bibliotekos vadove), kartu su bendraminčiais įkūrė sūrio kooperatyvą (pavyzdžiui, André Parentie, kurio avies sūris kaip delikatesas parduodamas Vokietijos ekologiškų produktų parduotuvėse) arba net padarė karjerą Europos politikoje (pavyzdžiui, José Bové).
Kartu su ūkininkais, prisidėjusias prie pasipriešinimo, ir ūkio užimėjais, įsikūrusiais kariuomenės nupirktose žemėse, buvo įsteigta valdymo bendrovė (SCTL). Tai įvyko po atkaklių derybų su Gynybos ministerija ir buvo nustatytas 30 metų terminas. Šis terminas baigėsi 2013 m., tačiau, dėka vis dar aktyvių „Larzaciečių“, buvo dar kartą pratęstas: „šou tęsiasi“, o Larzacas ir toliau lieka pavyzdinis modelis, kaip atgaivinti ir išsaugoti unikalią vietovę.
(Beje, šis rojaus kampelis yra visai šalia Millau aukštųjų technologijų tilto, jį kerta greitkelis, o turistai čia plūsta gausiai.) Jauni ūkininkai gali išsinuomoti ūkį ir jį valdyti iki pensijos. Po to kartu su 85 asociacijos narių prezidiumu randamas sprendimas dėl tolesnio laikotarpio. Tai taip pat bandoma sureguliuoti.

Iš protestų judėjimo kilusios antrosios bendrovės (GFA) tikslas buvo supirkti žemės sklypus, kad juos „ištrauktų iš po nosies“ kariuomenei. Žemė vis dar reguliariai perkama (šiuo metu jau 1 200 hektarų). Taigi kitiems ūkininkams suteikiama galimybė įsikurti Larzake be finansinių investicijų iš savo lėšų, bet ir be nuosavybės teisių, nes kiekvienas naujai įsigytas sklypas taip pat priklauso bendruomenei.

Daugelis žemės ūkio ūkių dabar jau perėjo prie ekologiškos gamybos. 1993 m. kartu su Hermannu Beeru ir Bruno Schilcheriu aplankėme asociacijai priklausančią sūrinę „Bergers du Larzac“ ir padėjome pagrindą vėlesniam bendradarbiavimui. Šiandien ši sūrinė yra mūsų tiesioginis kaimynas.

Larzako kasdienybė šiek tiek nugrimzdo į užmarštį, o tuometiniai Heidelbergo aktyvistai galbūt išėjo į pensiją arba išvyko gyventi į užsienį.
Išliko gyvenimo kultūra, kuri išsilaikė iki XXI amžiaus. Plėtra buvo sustabdyta, o likusi Larzako teritorija palikta vietiniams gyventojams ir protestuotojams. Šiandien karinė stovykla yra Europos karinė mokymo stovykla. Kartais ten vis dar šaudoma arba naktimis į dangų pakyla šviesos raketos. Vietiniai gyventojai, t. y. mes, pačioje stovykloje galime, pavyzdžiui, lankyti sporto užsiėmimus.
Bendruomenė gyvena harmoningai.
Pats karui prieštaraujančiųjų projektas mane giliai sujaudino, nes jis gyvuoja, užtikrina gyvenimo kokybę ir kuria darbo vietas.
Buvę vokiečių Larzako kovotojai, patys to nežinodami, ekologiškų produktų parduotuvėse perka vaisius ar sūrius, kurie primena jų maišto laikotarpį, ir taip senamadišku būdu remia savo jaunystės projektą.
Šis žinojimas teikia pasitenkinimą ir laimę, o tai ir yra šio Larzako sūrio pardavėjos rašinio prasmė.